Štorminis stakselis – tai maža tvirta burė, kurios plotas sudaro apie 1/4 stakselio ploto. Šotinis kampas pakilęs aukštai, kad bangos jo neužkabintų. Jį reikėtų dabar iškelti. Toks vėjas kaip tik jam. Tačiau kam čia apie jį pasakoju – vis tiek jo negalime kelti dėl vienos paprastos ir aiškios kaip du kart du priežasties: štorminis stakselis yra vienintelė burė, kuri mums liko, ir ja negalime rizikuoti. Tai ne šiaip vienintelė burė, tai vienintelis variklis, kurį mes turime!
Vėjo greitis kyla geometrine progresija. Apie jį galiu spręsti iš švilpimo. Jachtos 18 m ilgio stiebas tapo pučiamuoju instrumentu. Oro srautas iš pykčio, kad jam stiebas pasipriešino, kaukia man iki šiol negirdėtu balsu. Kaip vėliau sužinojau, jachtos vėjo greičio matuoklis rodė 40-45, kartą pakilo net iki 53-os padalos. Tai tikras garsas – tikrąja šio žodžio prasme. Tą tikrumo pojūti sustiprina ir tas faktas, šito garso negali išjungti ar nuo jo pasislėpti kada panorėjęs. Prie pučiamųjų vis dažniau prisideda ir mušamieji: iš viršaus – tai lūžtančios bangos, trenkiančios per kajutės viršų. Iš apačios – pašokusios ir vis ilgiau išbūnančios nesvarumo būsenoje jachtos trenksmas savo plokštoku dugnu vandenin. Mintyse bandau įsivaizduoti jėgas, veikiančias laivą. Nuo nesvarumo būsenoje išbuvusios jachtos laiko priklauso jos trenkimosi į vandenį smūgio jėga. Kuo ji didesnė, tuo stipriau traukiamas trijų tonų falškilis nuo jachtos korpuso. Netekti jo, net jeigu korpusas ir neprarastų sandarumo – praktiškai reikštų tai, ko vis labiau pradedu bijoti. Ir pačių geriausių medžiagų atsparumas turi ribas. Didžiausios jėgos koncentruojasi ties falškilio pradžia ir korpu...
Nesvarumo būsena trunka ilgiau nei iki šiol. Per ilgai. Per ilgai, kad nieko neatsitiktų. Jachtą sudrebina galingas smūgis į dešinį bortą. Ji pasvyra ir guldama ant šono pamerkia stiebą į jūrą. Denyje esantys Darius su Jūrate metami pasiplaukioti, tačiau jūros taip ir nepasiekę apsaugos diržo dėka atsitiesiančios jachtos įtraukiami atgal. Kajutėje, prie valdymo pulto, stovėjęs Kareivis skrenda kairėn, trenkiasi į stalo kampą ir atsiduria priešingoje kajutės pusėje. Stalo viršus nuskrieja į šalį. Tai sušvelnina smūgį. Kajutės dešinės pusės kampuose esančių spintelių durelės atsidaro ir jose sudėti daiktai pabyra į visas puses, susimaišydami su gumos kvapo persisunkusio ir šlykščiai dvokiančio, kelių kibirų tūrio vandens mase.
– Ar visi ant denio?! – ne juokais susirūpinęs šūkteli kapitonas.
– Visi! – ant kojų greit pašokęs ir pro liuką į denį pažvelgęs atsako Kareivis.
– Ką pametėm? – vėl klausia kapitonas.
– Gelbėjimosi ratą, – atsako jam Kareivis žvilgterėjęs pro kajutės liuką į denį ir po pauzės, pažiūrėjęs į GPS, priduria: – ir kursą!
Iš priekinės kajutės išlindusi praskelta apsimiegojusio Mindaugo galva klausia kas atsitiko. Niekas nieko tikro nežino. Kapitonas keliasi į denį. Žemyn leidžiasi Jūratė su dviem nulaužtais nagais. Tiesą sakant, jie buvo tokie ilgi, jog stebėjausi, kad tik dabar juos nusilaužė.
– Ar laivas draustas? – lyg juokais, lyg rimtai klausia Kareivis.
– Draustas, – atsako kapitonas ir čia pat mus nuramina: – tokiu oru gelbėtojai neplaukioja, o tik buriavimo entuziastai!..
– Ar žinot anekdotą? – tęsia savo juokelius kapitonas: – žmogus rūkė paskutinę cigaretę, o čia dar ir laivą banga užliejo...
Tikslinami įvykiai – pasirodo, kad Darius akimirkai paleido vairą kai su Jūrate keitėsi vietomis. Šito užteko, kad jachta pasisuktu šonu į bangas ir būtų paguldyta. Pirmieji nuostoliai – banga nuplovė gelbėjimo ratą. Gaila. O jeigu prireiks? Kapitonas pririša ilgas virves jachtos gale, kad jei kas atsidurtų už borto, turėtų už ko kabintis.
– Būkit prisisegę! Jei iškrisit, apsisukdami atgal, rizikuosim apversti laivą, todėl atgal jo nesuksim ir iškritusių negaudysim!
Nežinau, kiek jis buvo pasiryžęs laikytis šios programos, bet toks nurodymas skambėjo labai įtikinamai. Kad dar kartą nepasikartotų toks jachtos virtimas, jai reikia tikslesnio valdymo, kuris įmanomas tik esant traukai. Ją galima sukurti su bure (kurią taip mėtant jachtą ir esant stipriam vėjui, kelti būtų pavojinga, jei apskritai įmanoma) arba varikliu. Užvedamas variklis. Jis kurį laiką skleisdamas visą gamą melodijų dėl kartas nuo karto iš vandens išnyrančio sraigto ir degindamas paskutinius degalus, stabilizuoja laivą ir taip sumažina pakartotinio virtimo tikimybę.
Skaičiuojam nuostolius ir darom tvarką, tiksliau – tai daro kapitonas, o mes tyliai gulim pasliki ir kažką negero galvojam – kiekvienas savaip. Visi, išskyrus šiuo metu esantį denyje ir jachtą vairuojantį Darių, kapitoną ir Kareivį, darbui netinkami – daugiau ar mažiau esame paveikti jūros ligos.
Lauro vyzdžiai plečiasi. Tai netrunka pastebėti kapitonas.
– Susitvarkyk! – spaudžia Lauro vyzdžius į vietą ir gerina psichologinį klimatą.
– GPS tvarkoje, radaras tvarkoje, radijo ryšys tvarkoje, akumuliatoriai tvarkoje, barometras po skrydžio, deja, nusileido nesėkmingai, – konstatuoja kapitonas.
Mano inžinieriniai pamąstymai buvo nutrūkę ties kylio ir korpuso linija. Dabar atsirado dar viena vieta – vairo plunksna. Kas būtų, jei ji lūžtų? Jachta nevaldoma pasisuktų šonu į bangas. Ji būtų paguldyta arba dar blogiau – padarytų taip vadinamą „overkilį“, kiek tokių apsivertimų jinai išlaikytų? Kiek išlaikytume jų mes, skraidžiodami po kajutę? Jei tektų palikti laivą – kiek laiko išsilaikytume 15 laipsnių temperatūros vandenyje? – valandą, dvi? Ar kas mus pastebėtų, jei radarai nepastebi net laivų tokiose bangose? O jei ir pastebėtų – kaip mus paimtų ir įkeltų pas save? Laivo stiebas piešia piltuvo formos figūrą – ar sraigtasparnis galėtų priartėti?.. Galų gale pradedu suvokti, kad tokie pamąstymai man nieko neduoda. Čia tas atvejis, kada turima informacija ir žinios veikiau maišo, o ne padeda, jei nemoki tinkamai jų panaudoti. Tai klausimai be atsakymų. Negalima daugiau galvoti „kas būtų – jeigu būtų“. Reikia baigti, nes taip galima ir visai „nusivažiuoti“. Reikia stabdyti mintis ir būti su tokiomis realijomis, kurios yra dabar ir daryti tai, ką galiu padaryti dabar. Darau tvarką galvoje. Mintys po truputį pasiduoda. Laikas nuo laiko tenka vis gaudyti vieną kitą pabėgusią mintelę, bet procesas iš esmės kontroliuojamas.
Kapitonas išdalija gelbėjimosi liemenes. Tai daro labiau iš reikalo, nei įsitikinimo, kad jos mums gali būti naudingos. Tai suprantama. Su liemenėm šaltoje jūroje ilgai neišbūtume.
Kalbinu kapitoną. Turime tik riboto veikimo nuotolio radijo stotelę. Su krantu tiesiogiai susisiekti neturime priemonių. Signalo „Pan Pan“ ar juo labiau „Mayday“ siųsti tikrai nėra pagrindo. Laivai skęsta krante, užplaukę ant seklumos ar susidūrę jūroje. Esame toli nuo kranto, taip, kad pavojaus atsitrenkti nėra. Jūra, net ir audringa, pati savaime, laivui nėra labai pavojinga. Taip rodo jūrinė praktika, kurios jis turi. Aš jos neturiu, bet kaip tyčia buvau neseniai skaitęs, kaip didelė banga gerai užplojusi per jachtos denį, prakirto kajutės viršų ir įgula turėjo palikt ją skęstančią, nes nebesugebėjo išsemti iš laivo vandens, kurį vis užpildavo bangos. Kapitonas sako, kad taip nebūna. Ir gerai daro, kad taip sako. Kas iš to, jei pasakytų dar, jog pasitaiko atvejų, kai lūžta vairo plunksna, nutrūksta vantai, lūžta stiebas – juk nuo to mums būtų tik blogiau.
– Gal pasidarom plaukiantį inkarą, – sakau. Buvau apie tokį skaitęs. Žinojau, kad jis naudojamas jachtos stabilizavimui per audrą.
– Padaryti galim. Bet jis esmės nepakeistų. Dabar jo vaidmenį atlieka ilgos virvės, išmestos iš galo.
Laikas nuo laiko kapitonas pasižiūri, kaip sekasi Dariui su Kareiviu. Domisi, koks greitis – na, nebūtų aštrių pojūčių mėgėjas. „Kaifuoja“, – pagalvojau. Jachta plaukia į priekį vien tik stiebo varoma. Lago parodymais greitis – 4 mazgai, kryptis į Rytus. GPS parodymais – 2 mazgai, kryptis – į Vakarus! Vadinasi, vandens srovė – 6 mazgai Švedijos link.
– Esam tarp dviejų laivų! – Kareivis informuoja Kapitoną.
Čia jau ne juokai. Čia tas atvejis, kuomet laivai skęsta ir jūroje. Kapitonas pasižiūri į radaro parodymus. Tačiau jis per audrą, kuomet banga aukštesnė už laivą, mažai ką gali padėti. Atstumas mažas. Tai puikiai matosi ir plika akimi. Laivai greičiausiai mūsų nemato. O jeigu ir mato – per audrą ir jų manevro galimybės yra ribotos. Šį kartą Dainius sunerimsta iš tikrųjų. Greitomis dedasi buriuotojo švarką, keliasi į denį ir vėl kuria dyzelį. Degindami kuro likučius, bėgame iš pavojingos zonos. Į Pietvakarių pusę, nes ta kryptim lengviau pabėgti. Variklis burzgia greičiau, nei buvau pratęs jį girdėti, sraigtas, kaskart jachtai šoktelėjus ant bangos – zvimbia ore kaip lėktuvo propeleris. Taip šuoliuodami nuo Klaipėdos dar labiau nutolstame.
Aš bijau mirti. Meldžiuosi mintyse: „Tėve mūsų, kuris esi danguje,.. teesie tavo valia...“. Bet širdyje tai noriu, kad būtų mano valia. Tai koks aš krikščionis? Esu perskaitęs Bibliją. Taigi, metodiškai lyg ir esu pasiruošęs valdyti savo baimę. O kaipgi praktiškai? Prisimenu eilutes iš pirmojo Jono laiško: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę“. Na taip – aš tikrai netobulas. Jei tokia Dievo valia, tai, kokia procedūra laukia mūsų artimiausiu metu? Jei Dievas sapnu įspėjo neišplaukusį vaikiną apie pavojų, tai gal neveltui? Biblijoje yra paminėti sapnai, turėję pranašišką reikšmę. Jei teks skęsti – į plaučius pateks vandens, spazmuos kvėpavimas, bus traukuliai. Jei būsiu su liemene, kokią valandą kitą užtruksiantis plūduriavimas, po to – sušalimas, mėšlungis, traukiantis mėsą nuo kaulų. Kas geriau? Užsidedu liemenę: tempsiu iki galo. Jei jau teks paskęsti, tai bent jau nebūsiu apkaltintas gyvybės nebranginimu. Ši bejėgiško laukimo nežinioje būsena sukelia tokią slegiančią vienatvę, kad, rodos, galėtum ir tėvynę išduoti, ir pasipiršti, nelygu, kas pažadėtų audrą sustabdyti, kad tik savo brangų kailį sveiką išneštum. Tokių pasiūlymų neišgirstu, taigi tenka tiesiog laukti. Pasižadu sau: jei pavyks sveikam ištrūkti – daugiau niekad gyvenime dėl smulkmenų nesijaudinsiu.
– „Securite“ „securite“... „laivas“ „laivas“..., „jachta“ „jachta“..., „sudno“ „sudno“..., „ship“ „ship“, – kartas nuo karto girdisi 16 – ojo radijo kanalo saugumo pranešimai įvairiom kalbom. „Mayday“ pranešimų nebuvo, bent jau aš jų negirdėjau. Tuo ir reikia pasidžiaugti.
Sulūžus stalui, aštrūs jo kojų kampai styro tiesiai man prieš akis. Jei dar kartą jachta verstųsi – neišvengiamai ant jų nukrisčiau ir, labai tikėtina, susižeisčiau. Nelaukdamas galimo tokio įvykių eigos posūkio, bendram šlapių, purvinų ir dvokiančių megztinių, kojinių, pirštinių, kelnių, batų, konservų, duonos, sūrio, lašinių, sulčių ir mineralinio vandens butelių jovale randu savo pusiau paskendusius guminius batus ir užmaunu juos ant aštrių stalo kojų. Visi sausi, į krepšį sudėti, rūbai paskendo. Sausi liko tik treningai, su kuriais buvau apsirengęs. Vadinasi, kaskart eidamas į vachtą, turėsiu po neperšlampama uniforma rengtis drėgnus rūbus, kad grįždamas į gultą galėčiau užsidėti vienintelius sausus treningus.
– Vairą į save! – girdžiu Kareivio, laikas nuo laiko, tariamą komandą. Ji skirta Dariui, sėdinčiam prie vairo, kad laiku patrauktų rumpelį į save ir pasuktų jachtą prieš bangą. Darius vairuoja, o Kareivis stebi bangas. Laikas nuo laiko jie pasikeičia vietomis.
Turint omenyje įvykio aplinkybes, įgulos dalis, serganti jūros liga, laikosi stebėtinai gerai. Tiksliau – guli paslika tyliai ir pretenzijų dėl transporto priemonės kratymo, vartymo ir kitokių nepatogumų – nereiškia. Jūratė sėdi ant priešais esančio gulto. Jai sėdint nebloga, o man vos galvą pakėlus prasideda pykinimas. Kalbamės. „Drąsi mergina“, – pagalvoju. Ji elgiasi teisingai – nefantazuoja: „kas būtų – jeigu būtų“. Na, teoriškai baimė reikalinga, kad galėtum užbėgti įvykiams už akių ir jiems pasiruošti. Dabar gi baimė atlieka daugiau destruktyvų vaidmenį, todėl ją reikia kontroliuoti. Belieka, taip sakant, smulkmena – tai padaryti. Šioms treniruotėms turėjau nei daug nei mažai – parą laiko. Po to audra nurimo.
