PRADŽIA

Nesvarumo būsena trunka ilgiau nei iki šiol. Per ilgai. Per ilgai, kad nieko neatsitiktų. Jachtą sudrebina galingas smūgis į dešinį bortą. Ji pasvyra ir guldama ant šono pamerkia stiebą į jūrą. Denyje esantys Darius su Jūrate metami pasiplaukioti, tačiau jūros taip ir nepasiekę apsaugos diržo dėka atsitiesiančios jachtos įtraukiami atgal. Kajutėje, prie valdymo pulto, stovėjęs Kareivis skrenda kairėn, trenkiasi į stalo kampą ir atsiduria priešingoje kajutės pusėje. Stalo viršus nuskrieja į šalį. Tai sušvelnina smūgį. Kajutės dešinės pusės kampuose esančių spintelių durelės atsidaro ir jose sudėti daiktai pabyra į visas puses, susimaišydami su gumos kvapo persisunkusio ir šlykščiai dvokiančio, kelių kibirų tūrio vandens mase.
– Ar visi ant denio?! – ne juokais susirūpinęs šūkteli kapitonas.
– Visi! – ant kojų greit pašokęs ir pro liuką į denį pažvelgęs atsako Kareivis.
– Ką pametėm? – vėl klausia kapitonas.
– Gelbėjimosi ratą, – atsako jam Kareivis žvilgterėjęs pro kajutės liuką į denį ir po pauzės, pažiūrėjęs į GPS, priduria: – ir kursą!
Iš priekinės kajutės išlindusi praskelta apsimiegojusio Mindaugo galva klausia kas atsitiko. Niekas nieko tikro nežino. Kapitonas keliasi į denį. Žemyn leidžiasi Jūratė su dviem nulaužtais nagais. Tiesą sakant, jie buvo tokie ilgi, jog stebėjausi, kad tik dabar juos nusilaužė.
– Ar laivas draustas? – lyg juokais, lyg rimtai klausia Kareivis.
– Draustas, – atsako kapitonas ir čia pat mus nuramina: – tokiu oru gelbėtojai neplaukioja, o tik buriavimo entuziastai!..