GALJUNAS

Jau norisi ir įsisavintais skysčiais atsikratyti. Kapitonas ir Darius rodė pavyzdį kaip tai daroma – užsikabini saugos diržą (kad neiškristum iš laivo), atsistoji pačiame jachtos gale ant tranco, įsitveri į bakštagus (lynus, laikančius stiebą iš galo) ir, labai nekreipiant dėmesio į čiauškiančias paneles, paleidi sodrią srovę. Jaučiu – jei nueisiu į galjuną, uždaroje patalpoje, kur nesimato horizonto – mane užsups ir tikrai apsivemsiu. Žinau, kad jūros ligos visiškai neišvengsiu, bet noriu kuo labiau ją atitolinti.
Bandau ir aš – pagal pavyzdį. Einu į jachtos galą, prisisegu saugos diržą. Žiūrėdamas atgal matau, kaip jachta tolsta, palikdama po savęs išmintą taką – kilvaterį. Visa tai gražu, be abejo, bet ne grožėtis atėjau, o su reikalu, ir kas jau tikrai nepatinka – niekaip nepavyksta prisitaikyti prie jachtos svyravimų charakterio. Mane mėto į šalis. Aišku, kol laikausi abiem rankom, stovėt galiu. Bet man rankos reikalingos, kad galėčiau atsisegti kelnes. Nepatogu. Dar čia tos panelės – taip ir atrodo, kad jos žiūri į mane. Reikia susikaupti. Tačiau tuo pačiu reikia ir atsipalaiduoti. Viskas kliūva. Kurgi ta sodri srovė?..
Na va, prasideda. Jau ir rimtesnis reikalas prispaudė. Kaip aš ten (į galjuną, suprantama) nenoriu! Deja, už mane niekas kitas šito nepadarys. Teks pačiam. Pirmiausia stengiuosi pasiruošt metodiškai:
– Dariau, kaip naudotis šikinyku, kad šūdai į viršų neišplauktų? (kad šito reikia vengti – atsimenu iš kapitono trumpo instruktažo).
– Ten yra pompa ir vožtuvas.
– Tiek atsimenu, bet kaip jais naudotis?
– Reikia iš pradžių pakelti vožtuvą į viršų, po to papumpuoti. Pakakojus vožtuvą nuleisti ir vėl papumpuoti. Po to vėl vandens pripumpuoti.
– O vėl pumpuojant, kur vožtuvą nustatyti?
– Į viršų.
– Jei į viršų, tai į kurią pusę vandenį pumpuoja?
– Tiksliai nepamenu – nueik ir pamatysi...
Na taip, aišku, kad pamatysiu. Ir kuo greičiau – tuo geriau. Leidžiuosi trapu žemyn. Nematau horizonto. Dar nepykina. Liko pora metrų, pasukt į kairę ir aš jau vietoj! Priartėju prie galjuno durų. Durys uždarytos. Kažkaip čia tamsu, nesimato kabliuko, o laikas eina, ir jis ne mano pusėj. Šiaip ne taip, apgraibom, susirandu kabliuką ir atidarau galjuno duris. Durys atsidaro į mane. Jos užima visą koridorių ir praeiti negaliu. Vadinasi, reikia jas uždaryti, paeiti metrą į priekį, jas vėl atidaryti ir įeiti iš kitos pusės. Taip ir padarau.
Galjune mane mėto. Pirmyn – atgal, į kairę – į dešinę. Čia labai ankšta. Nerandu už ko laikytis. Užšaunu durų skląstelį ir pradedu kelnių nusimovimo procedūrą. Niekaip nepavyksta įsitverti, tad daužausi į duris. Bumbt – 90 kg į duris – viena kartą, antrą, trečią... Skląstelis aiškiai neapskaičiuotas tokioms apkrovoms. Neišlaiko. Aš – be kelnių kajutės vidury! Po sekundės – vėl sėdžiu ant klozeto. Be jokių pastangų – tiesiog jachta pasvyro į kairę. Mano vestibiuliariniam aparatui to jau per daug! Duodamas signalas skrandžiui ir šis tiksliai vykdo nurodymus – varo turinį lauk. Spėju pagauti kriauklę (puikiai suprojektuotas šikinykas!) ir varau pro visas skyles vienu metu...