IŠVYKSTAME

Nuo Danės upės krantinės atsišvartuojame jau vakarop, 2001.09.03, pirmadienį, 17 val. Prieš tai įsipylėme tris 20 l. talpos kanistrus dyzelino, kuriuos kapitonas atvežė su senuku BMW. Man atrodė, kad tai per mažai. Buvo tokia nuojauta. Kaip vėliau paaiškėjo – kad tai tik nuojautos šešėlis. Tikrą nuojautą turėjo vienas vaikinas su panele, į vakarykštį įgulos susitikimą atvykęs neišplaukti. Jis buvo susapnavęs košmarą, akivaizdžiai susijusį su būsima kelione. Sapnavo jūros blaškomą laivą, ir taip įtikinamai, kad neplaukė, net ir savo draugės bailiu išvadintas. Vietoje jų išplaukė per naktį apsisprendę ir susiruošę Lauras ir Kareivis, tuo metu neturintis net atliekamų 20 Lt guminiams batams (ant jachtos denio – tai pats geriausias apavas) nusipirkti. Jis plaukė apsiavęs tik su „inkariukais“.
– Bus per mažai, – vos akį užmetęs į maisto atsargas, atsivežtas iš Vilniaus, pasako kapitonas.
Tai bene pirmieji žodžiai, kuriuos iš jo aš išgirstu. Vėl šokame į ratus ir lekiame į Klaipėdos Hyper Maximą. Šį kartą į vežimėlius krauname negailėdami. Gal net per daug. Bet kapitonas žino geriau, jam tai kasdienybė, o aš pirmą kartą į tokią kelionę plaukiu. Bulvėms skiriame visą vežimėlį ir pastatome atskirai – prie kasų. Imame daug visokių sumuštiniams tinkamų produktų – duonos, sūrelių, dešrų. Taip pat dedamės ir gėrimų.
– Patogiausia, kad atsigerti galima būtų tiesiai iš pakuotės, – aiškina Darius.
– Tai bent piknikas! – išgirstu iš netoliese į „šopingą“ atvykusių ir dar ilgokai į mūsų eilę stoti vengiančių pirkėjų.
Esame aštuoniese: Darius, Skirmantė, Jūratė, Mindaugas, Lauras, Kareivis, aš ir Dainius – jachtos kapitonas. Darius vienintelis, be kapitono, jau turintis plaukimo jachta patirtį – prieš metus buvo plaukęs iš Klaipėdos į Gdanską.
Išsirikiuojame vorele ir perduodami iš rankų į rankas, gabename maisto atsargas į jachtą. Pirmiausia krauname gėrimus – į laivo apačią, po grindimis.
– Paduokit bulves, – Darius nekantrauja sudėti viską tvarkingai: pirmiausia maistą, o po to kas liko.
– Tai kad jau viską iš mašinų paėmiau, – atsakau jam.
– Ne, bulvės kažkur turi būti! – pareiškia jis ir eina apžiūrėti bagažinių pats.
Bulvių niekur nėra.
– Kur dingo bulvės?!
Nė vienas neprisimena, kuriuo momentu jos prapuolė. Darius išsitraukia 0,7 m ilgio kasos čekį ir ieško bulvių sąraše. Jų ten nėra. Bulves prie kasų pastatėm – jos tenai pamirštos ir liko. Galiausiai sutempiame savo rūbus ir taip prifarširuojame visą jachtą, kad vos spintelių durelės užsidaro. Bulvės būtų vis tiek nebetilpusios...
„Buriuotojai“ – taip laivo žurnale mes vadinamės. Kaip pirmą kartą išplaukiančiam į jūrą, šis pavadinimas atrodo kiek stiprokas. „Gal pradžiai užtektų ir žemesnio rango titulo, na, kad ir „junga“, – pagalvoju.
Rengiamės šiltai – po neperšlampama buriuotojo apranga vilnonis megztinis ir kelnės. Rengiamės krante, kol dar neišplaukėm, nes kapitonas perspėjo, kad vėliau, kai jūra jachtą pasups, mums bus rengtis per vėlu. Krante apie 17 laipsnių šilumos. Su tokia apranga karšta, jautiesi kaip pirty, prakaitas kaip mat išmuša visą kūną.
Po muitinės ir pasienio formalumų, uosto vartus kertame apie 18 val. Išlenkiame po taurelę, jūreiviškai patys ją prisipylę. Pirmasis prisipila kapitonas ir šliūkšteli per petį vandenin – į Neptūno sveikatą, kad mums jūra būtų palanki. Kursas – Šiaurės vakarai, Gotlando sala. Plaukiame į Visby uostą. Vėjas Šiaurės, taigi plaukiame dešiniuoju halsu beidevindu, pakėlę grotą ir genują. Artimiausias maršrutas – aplenkiant salą iš pietų pusės. Vos kirtus uosto vartus, pirmasis pamaitint žuvis sumano Mindaugas. Vemia per bortą. Ilgai nelaukęs, prie jo kompanijos prisijungia Lauras. Man dar nėra bloga. Kol žiūriu į horizontą, manasis vestibiuliarinis aparatas turi atskaitos tašką. Jūros liga veikia kiekvieną skirtingai. Buvau skaitęs apie ją, tačiau nieko tikro taip ir nesužinojau, kas ji tokia yra, kol pats nepajutau.
Noriu vairuoti. Visiems naujokams iš pradžių norisi. Galų gale to ir atvykome. Plaukiant jachta – kelionės tikslas iš esmės ir yra pats plaukimo procesas, ir jis čia svarbiausias. Darius yra plaukęs anksčiau – jam pirmajam patikimas vairas. Laukiu savo eilės. Kapitonas paskiria vachtas: Darius su abiem panelėm nuo 8 iki 12, Kareivis su Mindaugu nuo 12 iki 4 ir aš su Lauru nuo 4 iki 8 val, – dar vadinama „šuniška“ vachta (taip vadinama todėl, kad daugumai žmonų būtent šiuo metu labiausiai norisi miegoti). Per parą susidaro du budėjimai (iki pietų ir po pietų) po 4 val. – iš viso 8 valandos. Visai kaip darbe. Dainius, kapitonas – mūsų viršininkas, kuriam priklauso paskutinis žodis. Jei kelionė trunka ilgiau nei parą, o ši kaip tik tokia – kapitonas vachtose nebudi.
Visi sėdime ant denio. Dalyvaujame plaukimo procese. Stebime kaip jachta valdoma. Kalbamės, dalijamės pirmaisiais įspūdžiais – kas kaip siūbavimą atlaiko, kam jau blogai, kam dar ne. Ir vienų ir kitų maždaug po lygiai. Geriausiai laikosi kapitonas – jis plaukioja nuo 3 mėn. amžiaus ir pats jūros ligos nėra pajutęs. Jo tėvas buvo jachtos kapitonas ir savo sūnų nuo mažens imdavo į keliones jūra. Puikiai laikosi ir Kareivis su Jūrate. Man atrodo, kad jiems taip pat jūros liga negresia. Kol kas jaučiuosi neblogai ir aš. Lėtai (sausumos gyventojo masteliais), bet užtikrintai tolstam nuo Klaipėdos. Po keleto valandų matosi tik maži Klaipėdos žiburėliai.