ANTROJI KELIONĖ

– Taip greitai pamatyti jūsų nesitikėjau! – pasitinka Dainius mane su Kareiviu po trijų metų pertraukos. Šypsomės – prisimena ir kapitonas tą mūsų pasiplaukiojimą. Vadinasi šis tas įsimintino buvo ir patyrusiam jūrų vilkui. Kaip paaiškėjo, tai buvo trečias sykis, kai jūra jį taip pamėtė. Kapitonui, turinčiam per 30 metų plaukiojimo stažą, – trečias, o mums buvo pirmas, pirmąkart išplaukus.
Po pirmo plaukiojimo jaučiausi visiškai subankrutavęs, nes neįveikiau jūros ligos. Tiesiog užsiciklinau. Nesugebėjau stabdyti vėmimo, dėl kurio netekau daug organizmo skysčių. Žodžiu – nesugebėjau prisitaikyti. Trejus metus gyvenau nebaigto plaukimo nuotaika. Šįkart norėjau sužinoti: ar, geriau pasiruošęs, galėčiau daugmaž normaliai keliauti jachta – ar galėčiau valgyti, gerti, naudotis galjunu ir miegoti jachtoje, plaukiančioje jūra.
Po praeito audros nuniokojimo iš draudimo išmokos pinigų jachta buvo sutvarkyta, įsigytas naujas vėjo malūnėlis akumuliatoriams pakrauti, modernizuotas stakselis – dabar jis susukamas ant forštago.
– Taip patogiau, tačiau jachta negali eit į vėją taip aštriai, kaip su užveriamu stakseliu, – su aiškia skepticizmo gaida dėstė kapitonas.
Atsirado ir organizacinių pokyčių. Jachtos įguloje turi būti antras žmogus, turintis bent jau jachtos vairininko kategoriją. Kuro bakai turi būti pripilti sklidinai (praktiškai degalų tokiai kelionei turėtų užtektų pirmyn ir atgal, plaukiant vien su varikliu). Tačiau mechaninis lagas ir vėjo greičio matavimo prietaisai neveikė.
– Technikos turime mažiau, tačiau patirties daugiau, o tai svarbiausia, – paprastą tiesą pasakė kapitonas.
– Širdininkai ir skrandininkai – štai kas yra jachtų kapitonai, – toliau dėstė Dainius: – širdininkai, nes yra įtampa ir atsakomybė, prieš tokius kaip jus, nepatyrusius naujokus. Gal to ir neparodome, tačiau tikrai rūpinamės jumis. Dar nė vienas nenuskendo. Skrandininkai – nes nelengvas gyvenimas jachtoje – valgai ne ką nori, o ką turi ir ne kada nori, o kada gali.
Bekalbant apie jūros gyvenimą pakrypo tema apie praeitą reisą ir, ką būtume darę, jei audra būtų ne vidury jūros, o prie kranto užklupus ir jachtą mestų seklumon. Užsiminiau kapitonui, kad skaičiau Artūro Dovydėno knygą „Buriavimas“. Tai buvo mano klaida. Jis nusprendė mane paegzaminuoti. Nors ir kaip bandžiau išsisukti, tačiau nepavyko.
– Nevaldomą laivą metą krantan. Ką darai? – klausia jis, ir mėgaujasi kapitono valdžia.
– Metu inkarą, – atsakau kapitonui: – tik nežinau, kur jis yra.
– Jis yra, ten, kur ir priklauso jam būti! Ar inkaras sulaikys jachtą?
– Manau, kad ne, po valandos kitos jis nutruks, – iš kapitono akių išskaitau šią graudžią tiesą.
– Ką toliau darai?
– Metu antrą, jei turiu, – griebiuosi už šiaudo aš.
– Gerai, reikia kiek galima ilgiau sulaikyti laivą! Jį vis tiek neša! Ką toliau darai?
Na, ką toliau daryti?... Jaučiu, kad šokti į jūrą, kol dar laivas gyvas – nesinorės. Bet ką iš tikro reik daryti ir nežinau.
– Dainiau, tai tavęs ir klausiu, ką reikia daryti?.. – klausimu į klausimą atsakau aš kapitonui.
– Ne, tu pasakyk! – jau pyktelėjęs Dainius mane egzaminuoja.
Mes visi bandome galvoti – lyg ir norisi dar nešamam laive pabūti, tačiau bangų daužomam į krantą – tai jau ne, bet nieko tikro nesugalvojam.
– Reikia įgulai užsidaryti kajutės viduje, – neiškentęs dėsto kapitonas: – prisirišti prie gultų, kad jachtai vartantis, nesusižeistų viduje besidaužydami. Du, labiausiai patyrę, buriuotojai pasilieka ant denio ir laukia, kol jachtos kylis atsitrenks į dugną pirmą kartą. Po to jie nupjauna virves ir leidžia bangoms išmesti jachtą dar toliau į krantą, guldant ją ant šono. Kai jau laivas stringa smėlyje ir yra daužomas bangų – metas visiems evakuotis. Padėti esantiems kajutėje išlipti ir plaukti į krantą. Į jį reikia plaukti ant bangos, stengiantis, kad banga kuo toliau numestų į krantą. Ir tik pajutus, kad grįžtanti banga neša atgal į jūrą – kabintis į krantą kaip tik į manoma, kad ji nenusineštų atgal į jūrą. Būna atvejų, kad pasiseka ne tik žmonėms sėkmingai išsigelbėti, bet ir laivas nepatiria didelių nuostolių.
Pasimokęs iš praeitos kelionės, kad geriau nepersirenginėti, o tik užsimesti ir vėl nusimesti būriuotojo uniformą, įsigijau danų armijos kario „blogo oro“ aprangą, pasiūtą iš Goretex medžiagos, turinčios savybę varyti prakaitą lauk. Taip pat nusipirkau „Avia Marine“ vaistų nuo supimo, kurių turėtų užtekti 4 parom.
Išplaukiau su nerimu, tačiau ir viltimi, kad audra neturėtų kartotis du kartus iš eilės ir kad ši kelionė jūra (šį kartą į Kalmar uostą) bus ramesnė. Ir iš tikrųjų – kelionė sekėsi gerai. Ant mūsų net nelijo, kaip jau anksčiau minėjau, jei per lietų denyje, sėdint prie rumpelio, tenka išbūti keletą valandų – jausmas nekoks. Lijo netoliese, o ant mūsų – ne. Nė karto nevėmiau. Geras oras, gera apranga, pirmoje kelionėje patirti įgūdžiai ir tabletės nuo supimo, kurias geriau kas 4-5 valandas, padarė savo: galjune durelių nedaužiau, po jachtą neskraidžiojau, per bortą sodri srovė tekėjo, valgiau, gėriau ir viską skrandy turėjau...