FORDEVINDAS

Fordevindas – kursas, kai vėjas pučia nuo 170 laipsnių kampu iš vieno borto iki 170 laipsnių kampu iš kito borto. Paprastai sakant – tai vėjas iš galo, daugmaž sutampantis su plaukimo kursu. Dėl to net stiprokas vėjas jachtos atžvilgiu nurimsta (pvz., jei vėjo greitis 8 mazgai, o jachtos greitis 6 mazgai, tai jachtos atžvilgiu lieka 2 mazgų gaivus vėjelis), galima išsirengti ir mėgautis ramiu oru. Neplaukiusiam jachta tai gali atrodyti palankus vėjas, apie kurį galima būtų tik pasvajoti. Tačiau taip nėra. Esant šoniniam ar priešiniam vėjui, jachta pasvyra apie 30 laipsnių į pavėjinę pusę. Tačiau jos svyravimų amplitudė tesudaro + - 10 laipsnių. Kitaip sakant, jei tave spaudžia prie dešiniojo borto, kinta spaudimo jėga – pats jėgos vektorius nesikeičia. Pučiant vėjui iš galo (kaip yra dabar) – situacija kitokia. Jachta pasvyra mažiau, apie + - 15 laipsnių, bet svyruoja į abi puses. Jei šią akimirką tave spaudžia prie dešiniojo borto, tai po kelių sekundžių gali atsidurti kitame.
Vairuoti nėra sunku, tačiau jachta nenori laikytis kurso ir ją reikia nuolat gaudyti. Kadangi groto gikas stovi beveik statmenai laivo išilginei ašiai ir gerokai išsišovęs į dešinę, jachta reaguoja į vėjo gūsius ne tik pakrypdama, bet ir pasukdama i šoną. Šis plaukimo stilius nemaloniai veikia kajutėj esančiuosius, todėl retsykiais iš ten atskrieja tvarkingai užrišti šiukšlių maišeliai su gelsvo skysčio turiniu, kuriuos čia pat siunčiu už borto. Tai tapo tokiu įprastu dalyku, kad klausimai, kas ir dėl ko, nekyla. Juo labiau, kad nuo jų turinio būtų bloga, kaip kad vėliau manęs krante to klausinėjo. Ne vieną tokį esu pats išmetęs į denį iš kajutės.
Kaip jau minėjau, dėl vėjo gūsių gikas makaluojasi ir jautriai reaguoja į vėjo greitį. Jei vėjas kiek nutyla – burė netenka prispaudimo jėgos ir gikas grįžtamuoju judesiu kėsinasi užvožti mums per galvą. Ko gero tokiu atveju nuo Taisono smūgio mažiau nukentėtum. Vis dėlto jo ranka su pirštine... Vėjui pakilus – burė išsitempia ir trenkia giką per vantus, kėsindamasi tuo pačiu nutraukti ir giko šotus, nukirsti vantus ir iki paties stiebo prisikapstyti.
– Jei taip vairuosit – sulaužysit jachtą, jai nepriplaukus ir iki Klaipėdos, – kapitonas aiškiai nepatenkintas mūsų vairavimu.
– Tai, ką daryt?
– Gikas neturi taip daužytis...
Bandome ir šiaip ir taip – nieko neišeina. Mano fizikos žiniomis – kitaip ir būti negali.
– Keliam spinakerį – jis dabar tiktų, – tikiuosi galų gale pamatyti, kaip tai daroma.
– Su tokia įgula (suprask – nekokia) – jo nekelsiu.
Burei dar porą sykių truktelėjus, atsiriša giko šotas ir gikas vos neperšoka per vantus į jachtos priekį. Prieiname konsensuso – kapitonas pririša giką iš priekio, taip vadinama „durniaus virve“, kad šis nesimaskatuotų. Dabar svarbiausia nepadaryti karvės vendo – nes taip lengvai, be laisvo giko, jachtos neapsuksi.
Dar vienas nemalonus dalykas – kadangi vėjas pučia iš galo, mažo reikaliuko per jachtos galą negali daryt. Čia jau kaip sakant – prieš vėją nepapūsi. Fordevindas – tikras feministas, nes apriboja vyro teises ir jos tampa tokios pat kaip ir moterų – dėl mažo reikaliuko tenka galjunu naudotis.
– Žiūrėk! – šypsosi Darius.
Gaudau jo žvilgsnį ir žiūriu. Matau – kajutės viduryje pro atvirą liuką kažkas baltuoja. Plečiu vyzdžius, nes iš lauko kajutės vidus atrodo ganėtinai pritemęs. Iš šikinyko išlindęs vienos panelės nuogas užpakalis! Jachtai siūbuojant į kairę ir į dešinę, klozeto atžvilgiu ji buvo mėtoma aukštyn į priekį ir atgal žemyn. Galjuno durys neužsidaro, nes aš sulaužiau užraktą. Kapitonas bandė taisyti, bet kažkas kitas vis tiek skląstelį įveikė. Kokius tris kartus taip paskraidžiusi, galų gale panelė sugebėjo kažkur įsikibti ir nusileidusi (o gal ir nenusileidusi), atlikti tą mažą (o gal ir didelį), gan sudėtingą naujokams reikaliuką. Vėliau panelės į galjuną eidavo po dvi – viena užsidarydavo jame, o kita įsisprausdavo siauram koridoriuj ir laikydavo duris, kad galjune sėdinčioji iš jo neiškristų.