JŪROS LIGA
Jau šešiolika valandų esu visiškoje aplinkybių malonėje. Darius su Kareiviu vairuoja jachtą vienas kitą pakeisdami, po vieną, be ilgesnio poilsio, o aš čia drybsau ant gulto ir nieko jiems nepadedu. Man gėda. Bandau keltis, bet vos tik galvą pakeliu – vėmalas iš skrandžio lipa viršun. Laikau sučiauptas lūpas, kad neprivemčiau ant grindų. Burnoje aitrus skrandžio turinio skonis pro nosį veržiasi laukan. Viena ranka laikausi įsitvėręs gulto, kad neiškrisčiau siūbuojant jachtai, kitą tiesiu šiukšlių maišelio link ir džiaugiuosi greitai radęs. Vos spėju jį išskleisti ir vėmalas jau nebesulaikomai lenda lauk iš burnos. Maišelin. Ne ant grindų. Pasisekė. Užrišu maišelį ir metu ant denio. Darius jį išmeta toliau – į jūrą...
Darius su Kareiviu pervargę. Kapitonas prie vairo nuolatos nebudi, nes jei kas jam atsitiktų – mums visiems bus blogai.
Galop susikaupiu. Jau viską išvėmiau. Man atrodo, kad skrandyje nieko nėra. Dar kiek pailsėsiu ir eisiu į viršų. Bandau rengtis, tikėdamasis, kad skrandis jau tuščias ir tik žiaugčiosiu. Deja, taip nėra. Iš nežinia kur skrandyje randasi geltono skysčio ir viskas vėl kartojasi. Tenka vėl traukti maišelį. Per naktį esu lyg miegojęs, lyg ir ne. Visą laiką reikėjo laikytis, kad neiškrisčiau iš gulto ir nepasismeigčiau ant styrančių aštrių sulaužyto stalo kojų. Tiesa – jos dabar apautos guminukais, bet vis tiek nesinori iš lovos būti išmestam. Gulto krašte įtaisytos užuolaidėlės, saugančios, kad neiškrisčiau – menkai tepadeda. Jas dar reikia mokėti gerai įtempti ir užrišti.
Taip pajudėti mėginu dar keletą valandų, kol galiausiai įsigudrinu buriuotojo uniformą apsirengti gulėdamas. Įdomus dalykas – jei guli ant nugaros – nepykina. Tačiau užtenka vos tik galvą pakelti – taip lekia skrandžio turinys laukan, kad vos spėji maišelį išsitraukti.
Galų gale apsirengiu šlapius neperšampamus rūbus ir einu pakeisti Dariaus. Mano kepenys vis mažiau turi iš ko gaminti energiją raumenims. Skrandis jau para kaip išvalytas, žarnynas irgi baigia maisto atsargas ir neturi papildymo.
Vėjas jau aprimęs, tačiau bangos dar didelės ir laivą gerokai pamėto.
– Kokios buvo didelės bangos – tokių dar nebuvau matęs! – dalijasi savo įspūdžiais Darius: – jachta atrodo tokia maža maža prieš keliskart didesnes bangas. Per kajutės langus ir man matėsi bangos – tik stati siena be pabaigos...
Laikau rumpelį ir vairuoju. Tiksliau būtų pasakius laikausi rumpelio ir stengiuosi nebūti išmestas iš balno. Kapitonas mato, kad man reikia pasistiprinti. Užverda vandens ir įmeta sauso buljono kubelį. Mano skrandžiui jis nepatinka (dar ir dabar apie jį vien pagalvojus – bloga darosi). Tuoj pat jį išstumia lauk ir daugiau nieko vidun nebeleidžia. Blogiausia, kad skrandis užsikirto. Jis nieko daugiau nebepriima, o nuolatinis supimas kelia šleikštulį, nuo kurio nėra kur pabėgti. Laikas nuo laiko – skrandis atsikrato savyje sukauptu geltonu skysčiu, kažkokiu būdu jį vėl ir vėl papildydamas iš organizmo. Tai pavadinčiau forsuotu badavimu, sekinančiu organizmą dvigubai greičiau, nei tai būtų badaujant įprastai. Taip, per prievartą, badauti teko tris paras. Kodėl tris, jei audra truko tik parą, parašyta kituose skyriuose.
Darius su Kareiviu pervargę. Kapitonas prie vairo nuolatos nebudi, nes jei kas jam atsitiktų – mums visiems bus blogai.
Galop susikaupiu. Jau viską išvėmiau. Man atrodo, kad skrandyje nieko nėra. Dar kiek pailsėsiu ir eisiu į viršų. Bandau rengtis, tikėdamasis, kad skrandis jau tuščias ir tik žiaugčiosiu. Deja, taip nėra. Iš nežinia kur skrandyje randasi geltono skysčio ir viskas vėl kartojasi. Tenka vėl traukti maišelį. Per naktį esu lyg miegojęs, lyg ir ne. Visą laiką reikėjo laikytis, kad neiškrisčiau iš gulto ir nepasismeigčiau ant styrančių aštrių sulaužyto stalo kojų. Tiesa – jos dabar apautos guminukais, bet vis tiek nesinori iš lovos būti išmestam. Gulto krašte įtaisytos užuolaidėlės, saugančios, kad neiškrisčiau – menkai tepadeda. Jas dar reikia mokėti gerai įtempti ir užrišti.
Taip pajudėti mėginu dar keletą valandų, kol galiausiai įsigudrinu buriuotojo uniformą apsirengti gulėdamas. Įdomus dalykas – jei guli ant nugaros – nepykina. Tačiau užtenka vos tik galvą pakelti – taip lekia skrandžio turinys laukan, kad vos spėji maišelį išsitraukti.
Galų gale apsirengiu šlapius neperšampamus rūbus ir einu pakeisti Dariaus. Mano kepenys vis mažiau turi iš ko gaminti energiją raumenims. Skrandis jau para kaip išvalytas, žarnynas irgi baigia maisto atsargas ir neturi papildymo.
Vėjas jau aprimęs, tačiau bangos dar didelės ir laivą gerokai pamėto.
– Kokios buvo didelės bangos – tokių dar nebuvau matęs! – dalijasi savo įspūdžiais Darius: – jachta atrodo tokia maža maža prieš keliskart didesnes bangas. Per kajutės langus ir man matėsi bangos – tik stati siena be pabaigos...
Laikau rumpelį ir vairuoju. Tiksliau būtų pasakius laikausi rumpelio ir stengiuosi nebūti išmestas iš balno. Kapitonas mato, kad man reikia pasistiprinti. Užverda vandens ir įmeta sauso buljono kubelį. Mano skrandžiui jis nepatinka (dar ir dabar apie jį vien pagalvojus – bloga darosi). Tuoj pat jį išstumia lauk ir daugiau nieko vidun nebeleidžia. Blogiausia, kad skrandis užsikirto. Jis nieko daugiau nebepriima, o nuolatinis supimas kelia šleikštulį, nuo kurio nėra kur pabėgti. Laikas nuo laiko – skrandis atsikrato savyje sukauptu geltonu skysčiu, kažkokiu būdu jį vėl ir vėl papildydamas iš organizmo. Tai pavadinčiau forsuotu badavimu, sekinančiu organizmą dvigubai greičiau, nei tai būtų badaujant įprastai. Taip, per prievartą, badauti teko tris paras. Kodėl tris, jei audra truko tik parą, parašyta kituose skyriuose.
posted by Rytis Stankevicius at 20:45
<< Home