GOTLANDAS

Švedija – akivaizdžiai jūrinė valstybė. Gotlandas – vikingų kraštas. Uoste pilna mažų ir didelių, senų ir naujų, pigių ir brangių, įvairaus tipo ir paskirties laivų laivelių. Nuo supermodernių, visiškai atomatizuotų transatlantinių jachtų, pagamintų iš „žvaigždžių metalo“ iki apšiurusių medinių vietinių žvejų laivelių, sutvirtintų surūdijusios geležies apkaustais.
Visby senamiestis dvelkia minimalizmu. Turiu omenyje ne tą stilių, kurį dabar mėgsta lietuviai, įsirengdami prabangius būstus. Tai minimalizmas, atitinkantis šio žodžio prasmę. Namukai tokie maži, kad lietuviškas blokinis trijų kambarių butas Fabijoniškėse atrodytų kaip begėdiškas erdvės švaistymas tuštiems ne pirmo būtinumo poreikiams tenkinti. Užuolaidų languose nėra, viskas, kaip ant delno – tvarkingai paklota kokio pusantro metro ilgio lova, stalas, užtiestas balta staltiese, knygų etažerė, kėdutė ir viskas.
Po salą važinėjame išnuomotu septynviečiu autobusiuku visi, išskyrus kapitoną. Jis pasiliko jachtoje. Ne kartą čia buvęs – jam neįdomu. Autobusiukas nėra naujas, bet važiuojantis. Vairuoja Lauras. Jis čia aktyviausias. Dalyvauja visur ir visada. Yra pakeliavęs. Orientuojasi neblogai. Akivaizdžiai savimi pasitiki. Moka anglų kalbą ir tuo didžiuojasi. Turi juostinį Canon EOS 300 serijos fotoaparatą. Moka fotografuoti ir tai visiems demonstruoja. Kartais atsistojame ne vietoje ir kliudome jam įamžinti švediškus peizažus – Lauras apie tai netrunka mums priminti.
Tipiškas Gotlando peizažas – išlikusios 10 metrų aukščio, 3–5 metrų pločio nesudūlėjusios uolienos, tarsi statulos, atlaikiusios tūkstantmečių jūros, vėjo ir saulės eroziją. Kareivis – ekstremalių pojūčių mėgėjas. Jis užlipa ant vienos iš jų, o nulipti nebegali, nes nemato, kur statyti kojas. Įstringa panašiai, kaip jaunas katinas, užsiropštęs į medį. Pykstame, kad jis taip neatsakingai elgiasi – o jeigu nukris? Iš penkių metrų aukščio jau galima rimtai susižaloti. Bet Kareivis nebūtų Kareivis. Demonstruoja savitvardą ir nė kiek nepanikuoja. Dabar mes esame jo akys. Vienas per kitą sakome jam kur statyti koją, kol pagaliau jis sėkmingai nusileidžia. Nuo panelių gauna barti.
Visby miestelis. Čia važinėja senos mažos mašinytės – kam pirkti naują, jei dar sena važiuoja? Senosios protestantiškos bažnyčios, ne katalikiškos, kaip Lietuvoj. Jos nerestauruotos, o užkonservuotos. Bažnyčių likusios tik sienos, o perdengimai ir stogas – subyrėję, matyt, todėl, kad buvo mediniai. Miestelio centrą juosia gynybinė siena. Ji, kaip ir dauguma pastatų, sulipdyta iš vietinių uolienų luitų. Medinių namų sienų spalva – skandinaviška bordo, palangės baltos, o langinės juodos, stogai dengti čerpėmis. Visbyje dar daug visokių įdomybių buvo, tačiau, labai nesiplėsdamas į aprašymus, jas tik paminėsiu:
Dušo automatas, prarijęs mano pinigus, o taip ir nenuprausęs.
Molas, kuris, mums pasitinkant modernų keltą, per ilgas pasirodė – nespėjome pribėgt jo galo.
Savižudžių uola – tokia aukšta: kas išdrįs nuo jos pažvelgti žemyn stačias, kai kinkos virpa ir akių vyzdžiai plečias?
Vakarienė ant suoliuko vėlų vakarą – ją mes gaminom iš lietuviškos kiaulienos šonkauliukų, pirktų iš Hyper Maximos.
Diskusijos – ar kapitonas ir krante mums viršininkas?
Ir naktinis pratęsimas: alkoholis, pasivažinėjimas su busiku po miestą, Švedijos policija, laiminga pabaiga.