DVI BURĖS

Praėjo para, iki Klaipėdos lieka apie 50 jūrmylių – plaukiame panašiu tempu, kaip ir planavome. Esu jau apsipratęs su vairavimu. Laikau rumpelį, retsykiais žvilgteliu į kompasą, kai jo rodyklės sutampa su kapitono nurodytu kursu, akimis „pasižymiu“ debesies kraštelį burės atžvilgiu ir kurį laiką vairuoju jachtą pagal debesį. Po kiek laiko procedūrą kartoju. Debesys ne žvaigždės. Jie lekia greičiau.
Vėjas stiprėja. Bangų keteros pasipuošia baltomis garbanomis. Jūrai kaskart smarkiau įsisiūbuojant, jachta prieš ją tampa tarytum vis mažesne ir lengvesne. Kiek stipresnis vėjo gūsis be vargo guldo laivą ir bangos, lyg šiol atsimušusios nuo borto, vis dažniau persirita per visą denį, nepamiršdamos tekštelėti ir vairininkui. Laikau rumpelį prie savęs, tačiau išlaikyti nurodytą kursą sekasi kaskart sunkiau. Norėdamas sumažinti spaudimą į vairą, kiek atleidžiu groto šotą, tačiau tai menkai tepadeda.
– Dainiau! – sušunku kapitonui, stebinčiam jūrą pro kajutės liuką.
– Ką?
– Jachta neklauso, vis nukrypstu per dešimt laipsnių nuo kurso. Atleidau groto šotą, bet tai nepadeda.
– Viskas gerai, greitis tik 8-9 mazgai, laikykis kurso – plaukiam toliau! – kapitonas nori lėkt su vėjeliu.
Vairuoju jachtą toliau. Esu tiek atsilošęs, kad bemaž atsigulęs ant nugaros laikau rumpelį prie savęs pritraukęs kiek tik galiu. Jachta taip pakrypus į dešinę, kad jaučiuosi lyg stovėčiau stačias. Atrodo, jachtai dar kryptelėjus – nebeišsilaikysiu ir, praradęs lygsvarą, perskrisiu į priešingą pusę. Visiškai nebeišlaikau kurso ir jachta, užuot plaukus į Klaipėdą, skrieja Latvijos link.
– Laurai!
– Ką?
– Pasakyk Dainiui, kad nebeišlaikau kurso.
Kapitonas nenoromis, matyt galvodamas apie sunkią jam tekusią dalį plaukti su tokiais vairininkais kaip mes, neskubėdamas nuleidžia priekinę burę. Tikisi, kad vėjas greitai aprims, todėl burės nenukabina nuo forštago, o tik ją suvynioja ir pririša prie relingų. Be genujos, tik su grotu, jachtą vairuoti tapo lengviau – ne taip spaudžia rumpelį. Greitis kiek nukrenta Tiek to, juk ne varžybos. Bangoms kylant jachtos nosis vis dažniau jas kabina. Plaukiame kairiuoju halsu, taigi sėdžiu jachtos kairėje, ir suvyniotos genujos denio dešinėje man nesimato. Retsykiai nužvelgiu horizontą – gal koks laivas netoliese plaukia. Žvilgterėjęs į denį pamatau suvyniotą burę pilną vandens. Greičiausiai virvės neatlaikė jachtos nosies niurkymo ir atsirišo. Pasakau tai kapitonui. Pirmieji nuostoliai – spaudimo neišlaikę „iššaudė“ raksai (jais prisegama burės priekinė kraštinė prie forštago). Atsarginių raksų nėra. Genujos jau neturime. Liko dar trys burės. Ką gi – plaukiame toliau. Kapitonas suirzęs tempia genują į kajutę.
Po kiek laiko pamatau dar vieną problemą – spinakerio gikas, pritvirtintas prie denio, atsirišo ir pradėjo daužytis po denį.
– Laurai, pasakyk kapitonui, kad spinakerio gikas makaluojasi! – sušunku netoliese ant jachtos borto drybsančiam Laurui.
– Nėra reikalo jo trukdyti – pats pritvirtinsiu, – atsako jis.
Puiku, Lauras jau apsiprato. Šaunuolis! – pagalvojau, – nenorėčiau pats eiti dabar į priekį ir lįsti po bangomis...
Grotas plazdenti pradeda vis įkyriau. Žiūriu į kompasą – nuo kurso nenukrypau. Patikslinu vėjo kryptį – gan bukas beidevindas. Groto gikas įtemptas net per daug. Kas gi yra? Pasižiūriu į viršų – viršutinė burės dalis kažkaip keistai atsipalaidavusi. Reikėtų patempti burės falinį kampą į viršų ir viskas bus gerai. Gervė, ant kurios užsuktas falas yra dešinėje pusėje prie kajutės. Nepavyks viena ranka laikyti rumpelį, o kitą sukti gervę.
– Laurai!
– Ką?
– Kai baigsi su giku, patemk groto viršų. Ten, – rodau pirštu į gervę, – su rankena reiks pasukti.
– Gerai!
Po dešimties minučių Lauras jau suka gervę. Burė nekyla.
– Kažką ne taip ten darai, duok man, – išreiškiu niekuo nepagrįstą nepasitikėjimą: – Pavairuok, aš pats burę pakelsiu.
Suku gervę, ji nepasiduoda. Suku į kitą pusę – tą, kur sukasi lėčiau, bet jėgos yra daugiau. Staiga sukti pasidaro labai lengva. Pajuntu nutrūkusios žuvies efektą. Falo lynas nutrūko. Informuoju kapitoną. Kito lyno nėra. Ir groto nebeturime. Liko dar dvi burės – stakselis ir štorminis stakselis.
Kapitonas leidžiasi į kajutę ir iš jos traukia stakselį. Kaip visuomet neprisirišęs, tarsi jūrų katinas balansuoja ant siūbuojančios jachtos. Trumpam sustoja, atstato pusiausvyrą ir vėl, judėdamas į jachtos priekį, tempia burę prie forštago. Atidžiai po vieną kabina raksus, o Laurui liepia lėtai sukti gervę ir kelti burę. Stakselis pakyla ir išsitempia kaip styga. Šotas įtempiamas gana daug, kaip aštriam beidevindui. Man keista – kam to reikia, juk kursas – apie 60 laipsnių kampu į vėją. Po kiek laiko kapitonas imasi nuleidinėti grotą. Kol burė įtempta – grotas įsirėžia į stiebą ir nepasiduoda traukiamas žemyn.
– Kursas 110! – griežtai pasako kapitonas.
Dainius atsistoja i pavėjinę laivo pusę ir pradeda nuleidinėti burę. Groto gikas laisvas tabaluojasi, turėdamas pakankamai erdvės išstumti kapitoną už borto. Stengiuosi plaukimo kursą išlaikyti kiek galėdamas. Horizonte nėra jokio orientyro, todėl žiūriu į kompasą. Kurso tiksliai išlaikyti nepavyksta: +- 5-7 laipsniai. Bijau, kad tik nepadaryčiau karvės vendo – tada tai jau tikrai išmesčiau Dainių į jūrą. Pasižiūriu į gelbėjimosi ratą ir mintyse modeliuoju galimą įvykių tokiu atveju eigą: reikėtų kuo greičiau mesti gelbėjimo ratą, statyti jachta prieš vėją, kad ją sustabdyti ir kviesti likusius iš kajutės į pagalbą: „kapitonas už borto!“ – skamba solidžiai?
– Nenukrypk nei į kairę nei į dešinę! Esu neprisirišęs, jei iškrisiu – teks plaukti be manęs! – tarsi perskaitydamas mano mintis sako Dainius.
Mintyse bandau įsivaizduoti tokia situaciją. Galvoju, kaip reikėtų elgtis tokiu atveju? Kas norėtų būti kapitono vietoj? Kas sugebėtų būti jo vietoj? Kas būtų vietoj kapitono?