SUGRĮŽTAME

Krantas! Jau matosi Klaipėdos žiburiai. Iki kranto lieka dar geras pusdienis kelio – čia laikas slenka lėtai. Plaukiame tik su štorminiu stakseliu – su „bambonke“ drambliui, kitaip sakant. Kursas vėjo atžvilgiu – beidevindas. Vėjas vidutinio stiprumo pastovios krypties – į Vakarus. Jei turėtume genują ir grotą, tada jachta 45 laipsnių kampu į vėją eitų 6-8 mazgų greičiu. Dabar, geriausiu atveju, 60 laipsnių kampu, 2-3 mazgais.
Vėjas vėl pradeda įsismarkauti, o artėjant prie kranto darosi seklu. Seklumoje, net ir nedidelės bangos tampa stačios, aštrios, užliejančios denį. Prisimenu kapitono aiškinimą apie bangas. Pasirodo, Atlanto vandenyne, nors bangos ir didelės, giliame vandenyje jos nėra stačios ir todėl dažnai nebūna tokios žiaurios ir laivui pražūtingos kaip sekliame. Krantas taip arti, tačiau esame priversti vėl keisti kursą ir grįžti atgal į jūrą. Per audrą plaukti į uostą – tolygu savižudybei. „O jeigu vėl tas pats?!“ – tai mintis, nedavusi ramybės iki pat uosto vartų ne tik man vienam. Šį kartą jūra porą valandų pabūna pasišiaušus ir taip, iki paskutinės akimirkos, rodydama, kas čia tikrasis šeimininkas, pagaliau nurimsta ir leidžia jachtai priartėti prie uosto.
„Sveikinu, — aš jau klipata!“. Tai frazė iš B. Sruogos knygos „Dievų miškas“ apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kažkodėl ją prisiminiau. Mano Nokia 3210 baterija beveik išsikrovusi. Skambinu į krantą ir pranešu, kad esame gyvi ir sveiki, tuoj būsim Klaipėdoj. Radio stotelės 16-u kanalu girdisi įvairūs kranto ir laivų informaciniai pranešimai.
– Jachta „Litas“, jachta „Litas“... JACHTA „LLYYYTAAASS“!!! – aiškiai pakeičią balso intonaciją kranto dispečeris, susigraibęs, kad čia toji jachta, dėl kurios kitą dieną jau ruošėsi kelti sraigtasparnį paieškai.
– Ar nereikia pagalbos? – klausia dispečeris.
– Nereikia, viskas gerai, – atsako kapitonas.
– Ar tikrai nereikia pagalbos? – nepatikliai pakartoja dispečeris.
– Tikrai nereikia... – akivaizdžiai norėdamas baigti pokalbį, atsako jam mūsų kapitonas.
Atplaukėme. Molas. Tvirta žemė po kojomis. Kas gali būti geriau?!
Mus pasitinka žurnalistai. Su foto, video ir garso aparatūra ginkluoti apsupa mus. Kapitonas, matyt turintis patirtį tokiuose reikaluose, pataria mums nieko per daug jiems nepasakoti. O man ir taip su jais nesinori bendrauti – esu su treningais, vieninteliais sausais, taip ir neprisivertęs lįsti į drėgną ir persismelkusią prakaituotos gumos kvapu, neperšlampamą buriuotojo uniformą, – atrodau aiškiai ne pagal protokolą ir stengiuosi jiems nelįsti į akis. Mikli įgudusio fotografo akis visgi mane pastebi, bet man tai visai neįdomu. Darius kažką dar jiems sako, kažką nutyli...
Kioskelyje prabėgdami nusiperkame greitos užkandos, kažkokį šokoladą, sausainių, sulčių, žodžiu, – nerimto maisto. Kiek užkandame ir einame praustis. Jachtklubo nušiuręs dušas. Pasižiūriu į veidrodį – iš ten, visa apžėlus, susivėlus, smirdanti, išdžiūvus, vos ant kojų bepastovinti, svyruojanti, dar bandanti šypsotis, – klipata iš Štuthofo žvelgia į mane.
– Sukūdau! – Darius negali atsidžiaugti savimi. Na taip. Jam tikrai į naudą.
Dar kiek pasisukinėjame, palaukiame kol visi nusipraus ir svajojame apie namus, aš tai labiausiai apie savo lovą – koks tai geras daiktas sugrįžus iš atostogų!
– Metas valyti jachtą, – neleidžia pasidžiaugti grįžimo laisve kapitonas.
Noriu namo! Bet ką darysi, negi jį vieną su jachta paliksi. Užlipu ant denio, o iš kajutės trenkia priplėkęs jūros vandens, gumos ir prakaito mišinio dvokas. Pasirodo, jame mes buvome tris paras ir nieko. Dabar vos jo pauostęs nebeištveriu ir strykteliu ant molo. Po kiek laiko, sukaupęs valią, visgi nueinu į kajutę ir padedu tvarkytis.
Prieš kelionę į Vilnių užsukam į kaboką, kur per visus TV kanalus rodo mėgėjiška kamera nufilmuotus vaizdus – Pasaulinio prekybos centro dvynių dangoraižių griuvimą Niujorke, juk šiandien – 2001 metų rugsėjo vienuoliktoji. Vienu mauku išmaukiu pusę litro pomidorų sulčių ir kimbu į karbonadą. Alaus nenoriu visiškai. Gerti vis dar labai noriu, bet troškulio numalšinimą atidedu kelionei.
Į Vilnių grįžtam tik vakarop. Mano Mazda 626 vairuoja Lauras – esu tiek nusibadavęs, kad jokio noro neturiu sėst prie vairo. Kelionėje vieną paką po kito maukiu pomidorų sultis ir niekaip negaliu nuraminti troškulio. Po beveik keturių parų plaukiojimo, pusketvirtos valandos kelionė automobiliu į Vilnių užtrunka rodos, tik akimirką, nors atstumas nuo Klaipėdos iki Vilniaus panašus, kaip iki Gotlando.
Sugrįžęs į namus išjungiu telefoną ir krentu į taip pasiilgtą lovą. Rytoj į darbą, porą dienų pavėlavus. Miegu gerai, tik trumpokai. Iš ryto pabundu žadintuvo pažadintas. Juda lova ir viskas aplinkui sukasi ir linguoja. Išskečiu rankas ir laikausi, kad iš lovos neiškrisčiau. Po truputį, laikydamasis už sienų einu į tualetą. Klozetas juda. Tenka įsikibt į sieną. Po pusvalandžio mėtymas praeina, bet kitą rytą viskas vėl kartojasi ir taip dar keletą dienų. Darbe kas rytą nusiperku po du pakus pomidorų sultčių. Vieną iš jų išgeriu vienu prisėdimu – tai bendradarbiams kelia nuostabą, tačiau aplinkui visi tik kalba apie rugsėjo vienuoliktosios įvykius. Mūsų kelionės įspūdžiai mažai ką bedomina...