BE BURIŲ IR BE DEGALŲ

Po štilio vėjas kiek pakilo, galim kelt bures. Tiesa, sveiką turime tik vieną 6 kv. m ploto štorminį stakselį. Tokia burė 12 m ilgio ir 8 tonų vandens talpos jachtai, kai vėjo greitis 2-3 mazgai – tai tas pats, kas drambliui bambonkė.
Noriu namo! Ne tas žodis, kaip noriu! Atostogos jau baigėsi. Pailsėjome (bent jau tam yra skirtos atostogos), pasiplaukiojome, prisigaudėme įspūdžių, ir gana. Rytoj į darbą. Į krantą nieko nepranešta. Kaip vėliau man papasakojo, jame tik buvo žinoma, kad jūroje praūžė stipri audra, nes Neringos kelto darbas buvo sustabdytas, žinoma, kad išplaukėme į jūrą ir Visby uosto vartus kirtome 2001.09.07, penktadienį, 17:30 val. (tai perdavė į Klaipėdą Visby uosto tarnybos), tačiau niekas nežinojo, kad esame sveiki gyvi, audros nublokšti atgal, apie 100 jūrmylių nuo Klaipėdos. Sausumoje tokį atstumą tautietis su „bulka“ per porą trejetą valandų įveiktų. Čia yra laivas, kuriam vadovauja kapitonas, ir tokie „kombinatoriški“ norai jam atrodo keisti. Jachtoje neveikia nei „mobilkė“, nei koks kitas sausumiečiui įprastas ryšys, kaip pvz. internetas. Prašyti pagalbos dėl degalų papildymo ar informacijos perdavimo per greta plaukiančius laivus būtų nesolidu, o gal taip jūrinėj praktikoj ir neįprasta elgtis. Kapitono ambicijos – reikia grįžti savo jėgomis, aukštai pakelta galva. Nenugalėtiems. O man galvą nuo užsikirtusio badavimo vis sunkiau išlaikyti, tačiau yra taip, kaip yra. Kapitonas konstruoja bures. Iš trečio mėginimo užmeta virvę ant zalingo ir taip padaro grotui falinį lyną, kuriuo bent jau iki pusės stiebo galima iškelti plazdenančią burę.