ATVYKIMAS

Kaip planavome, taip ir atplaukėme – per pusantros paros. Pro kajutės langus matau Visby uosto žiburius. Girdisi trumpos kapitono komandos, batų kaukšėjimas per denį, specifinis takelažo lynų zvimbimas, gervės tarškėjimas, nuleidžiamos burės šnaresys.
Pagaliau sustojome. Išlendu pasidairyti. Dar ankstus trečiadienio rytas, tylu, visi miega. Jachta prišvartuota dešiniuoju bortu prie krantinės, taigi trapo nereikia. Išlipu ant kranto. Šiek tiek mėto į šalis. Prisimenu vikingų kelionių aprašymus – išlipę į krantą jie lenktyniaudavo, kas greičiau nebevaikščios „žąsele“. Suvaikštome į dušą, tualetą (stabilų!), žodžiu – atsigauname.
Gotlande tikimės pabūti apie 3 dienas. Kodėl tikimės? – todėl, kad išvykimo laikas priklausys nuo oro. Jei bus nepalankus – juk neplauksime į audrą!
Švedijos muitinė. Nors Lietuva dar nėra Europos Sąjungos narė, čia su mumis elgiamasi, tarsi ji jau seniai ja būtų. Niekas nepuola klausinėti, iš kur mes ir kokiu tikslu atplaukėme. Dvyliktą valandą patys prisistatome, pareigūnas mus „suskaičiuoja“ pasitikėjimo principu ir maloniai palinki pasibūti. Patys rūpinomės, kad už laivą ir elektrą būtų sumokėta (mokesčio dydis priklauso nuo laivo ilgio) – sarmata būtų negražiai pasirodyti ir pagadinti lietuvio įvaizdį. Iš kapitono sužinojau, kad Švedijos navigacinė ir pakrantės apsaugos sistema yra labai ištobulinta. Jis neabejojo, kad mes jau seniai „suskaičiuoti“ ir esame stebimi. Pasak jo – Švedijos pakrantės apsauga turi išsamią laivų duomenų bazę, kur savo vietą turi ir mūsų jachta. Beje, tuo teko vėliau įsitikinti.