IŠVYKSTAME NAMO

Planuojame plaukti atgal. Kapitonas nurodo interneto adresą, kurio oro prognoze jis pasitiki, be to – tai jūrinė oro prognozė – su oro slėgio dydžiais ir vėjo kryptimis. Prognozė kaip reta puiki. Visą kelią vėjas turi būti optimalaus kurso ir stiprumo. Kapitonas planuoja rekordinį laiką. Per parą, na, gal keliomis valandomis ilgiau, turėtume pasiekti Klaipėdos uostą. Kuro beveik neturime. Nemažai jo išdeginome plaukdami Gotlando vakarine pakrante su varikliu prieš vėją. Jo pakaks tik įplaukimui į uostą. Jau kelintą kartą zyziu kapitonui, kad reikėtų užsipilti brangaus švediško dyzelino. Kapitonas aiškina, kad jo plaukimui nereikia, jis naudojamas tik manevravimui uosto teritorijoje. Jaučiu, kad neįtikinsiu – nenuginčijamų argumentų neturiu, vien tik nuojautą. Bet kapitonas nuojautą turi taip pat. Jis čia – vadas. Nekelsiu juk isterijos dėl kokių ten poros kanistrų degalų, juolab, kad kita komandos dalis irgi labai ramiai jaučiasi ir problemų nedaro – bures tai turim. Gal ir per daug rūpinuosi. Tiek jau to. Plaukiam, kaip yra.
Išvykstame penktadienį vakare. Dar kartą Švedijos muitinė. Lauras nuneša mūsų pasus į muitinės postą. To pakanka. Išplaukiame panašiai, kaip ir iš Klaipėdos uosto – atsišvartuojame, pažymime tikslų Visby uosto vartų kirtimo laiką laivo žurnale (apie 17:30 val.), keliame bures, išlenkiame po taurelę, nepamiršdami Neptūno ir, gaivaus vėjo genami, plaukiame link pietinio Gotlando salos kranto, nuo kurio suksime į Pietryčius Klaipėdos link. Pakrantę puošia įspūdingi modernūs vėjo malūnai. Visi kaip vienas – pasukti į vėją, galingais trijų menčių sparnais, – išlydi mus namo...