SAULĖTEKIS

Mano su Lauru vachta. Prie rumpelio Lauras. Kai vienas vairuoja, kito pareiga būti šturmanu – žiūrėti į laivus ir šiaip ar viskas tvarkoje. Atsistoju jachtos gale. Laivas siūbuoja skrosdamas vandenį, apie 30 laipsnių pavirtęs į dešinę. Jau išmokau suprasti jachtos judesius ir nuspėti, kur link jinai krypsta. Lauras vairuoja, kaip rodė kapitonas, – prieš bangą pastumia rumpelį nuo savęs, kad jachta į bangą įplauktų stačiai, o ant bangos traukia jį į save – atkrenta į vėją ir didina greitį.
Galiu stovėti stačias be pastangų. Apsipratau. Jaučiuosi puikiai. Norisi taip plaukti ir plaukti. Visai neskubu namo. Saulėtekis jūroje – be galo gražus reginys. Dangus nušvinta tamsiai bordo, vėliau – ryškiai raudona, po kiek laiko auksine spalva, nuo horizonto linijos iki zenito perteikdamas ištisą gamą atspalvių: bordo, raudoną, auksinę, gelsvai žalsvą, žalsvai melsvą, violetinę, žydrą. Čia niekas neužstoja saulės. Tylą drumsčia tik plaukiančio burinio laivo garsai. Tačiau tai ne triukšmas – tai jachtos melodija. Aplink tik jūra... Gal tik man taip gražu? Pasirodo, kad ne. Lauras išsitraukia fotoaparatą ir paprašo jį nufotografuoti saulėtekio fone. Stengiuosi nesudrebinti. Na maždaug. Bus gerai. Vis viena viso grožio į objektyvą neįkiši. Tilpo tik Lauras.