TREČIOJI BURĖ

Jūra vėl pradeda šiauštis. Tolumoje jau matosi baltuojančios bangų viršūnėlės. Kuo toliau, tuo labiau jūra bala. Retsykiais vandens purslai pasiekia ir sėdinčius ant denio. Staiga – šliūkšt, Mindaugas gauna gerą kibirą vandens už apykaklės, nespėjus susivokti, kas taip išdykauja – vėl šliūkšt, kitas kibiras išpilamas ant manęs. Na, man užteks – leidžiuosi į kajutę, nusimetu buriuotojo uniformą, įlendu į sausus treningus ir krentu ant gulto. Jaučiu, kad jachta vis labiau ir labiau įsisiūbuoja. Keista, kad tai vyksta labai greitai. Renkasi ir kita įgula vidun. Oras aiškiai pabjuręs. Tik Kareivis vis dar atkakliai sėdi viršuj ir traukia dūmą – jam blogo oro nebūna.
Po valandos kitos, jūrai gerokai įsismarkavus, pro liuką pamatau Kareivio galvą.
– Dainiau! – pakviečia jis kapitoną.
– Ką?
– Burė plyšo...
Kareivis be reikalo kapitono nekviečia. Tuo jau įsitikinau. Jei suplyšo – vadinasi metro skylė. Ne mažiau. Ką gi, likome tik su štorminiu stakseliu.