LIETUS

Po paros priartėjame prie Gotlando. Vėjas nepasikeitęs – Šiaurės. Jau matosi salos pietinis kampas (kad tai Gotlandas, o ne kas kitas, žinome pasižiūrėję į GPS elektroninį jūrlapį). Sukame į Šiaurę – taigi, stačiai prieš vėją. Norime atplaukti kuo greičiau, todėl kapitonas užveda variklį ir jachta stumdama vėją (genuja tebėra pakelta, nepamenu, kodėl) plaukia Visby uosto link.
– Bus lietaus...
Kapitonas sako, vadinasi – žino, kitaip nesakytų. Kapitono darbas – ne liežuviu malti. Jis šneka tik tada, kai būtina. Ir tiek, kiek būtina. Sausumiečiui naujokui, atrodo, kad per mažai. Norisi daug ką sužinoti. Kapitonas – ne instruktorius. Jei norėjau žinių – reikėjo krante knygas krimsti.
Niekas vemt nenori. Mindaugas su Lauru guli ant denio ir dreba – kenčia šaltį ir lietų, bet į kajutę nelenda. Kapitonas patikrina, ar jie dar gyvi ir palieka. Jam tokie vaizdai įprasti – naujokai visokių monų prisigalvoja, kad tik žuvų nešertų. Įdomu yra tai, kad jie taip gulėdami ant denio ir drebėdami išbūna ištisą naktį. Nepaisant šaltoko nakties oro ir lietaus, rytą jie nesijaučia peršalę. Galbūt jūra – tai dykuma ir joje nėra virusų, sukeliančių peršalimą, o gal iš organizmo išsiskyręs adrenalinas juos visus suvalgė?
Metas vairuoti ir man. Lyja lietus. Neperšlampami rūbai neatrodo tokie jau neperšlampami. Jaučiu, kaip šaltas vanduo po truputį prasiskverbia per kairiosios rankovės siūlę. Darosi šalta. Dar liko valandą vairuoti. Man jau ne juokais šalta! Aišku, galėčiau dar laikytis, bet labai jau nesinori peršalti. Na dar truputį... Šaltis ir baimė susirgti daro savo. Na, ne vienas čia esu, nėra reikalo mėginti sveikatą – guodžiu save.
– Dainiau! – sušunku, pamatęs pro kajutės liuką išsikišusią kapitono galvą.
– Ką?
– Man šalta.
Kapitono galva įlenda vidun. Po dešimties minučių Darius pakeičia mane. Vidun lendu ir aš. Krentu ant gulto ir stengiuosi sušilti. Lietus man nepatinka. Gal net per daug jo nemėgstu. Geriau jau šaltas, bet sausas žiemos speigas. Tik ne jūroje, suprantama.
Girdisi monotoniškas dyzelio burzgimas, jaučiasi variklio vibracija perduodama korpusui. Mintyse svarstau, kaip jachtos korpusas atlaiko apkrovas, kiek jam kenkia variklio vibracija, stiebo ir vantų sukeliama įtampa. „Jūrininkai – tai laivų laužytojai, o ne statytojai“ – šią mintį iš kapitono išgavau po trejų metų, kitoje kelionėje. Tiksliai pasakyta.