TYLA

Vėjas rimsta. Jūra rimsta taip pat. Įtartinai greitai rimsta. Kaip burtininko lazdele pamojus. Išlindo saulė. Tokio greito oro pokyčio dar neteko matyti. Esu tarytum kokiam paveiksle. Net nesitiki, kad prieš pusvalandį ošė jūra, vėjas lengvai mėtė laivą kur norėjo. Visiška ramybė. Rodos drugeliai galėtų plazdenti savo gležnais sparneliais.
– Tuoj panešios! – nutraukia tylą kapitonas.
– Kas atsitiko?
– Slėgis krenta labai greitai, turime valandą jai pasiruošti.
– Kam pasiruošti?
– Pažiūrėk ten! – parodo į tolį.
Matau juodą sieną. Niekada tokio tamsaus debesies nebuvau matęs. Esame lyg milžiniško šulinio viduje, kurio viduje diena, o aplink naktis.
– Esame ciklono centre.
– Kas tai yra?
– Tai žemo slėgio zona, nėra laiko daug aiškinti, reikia uždaryti visus liukus, kad vandens nepribėgtų.
– Priekinis juk uždarytas, ką dar reikia?
– Ventiliacinius, galjuno – visus.
– O kaip kakosim, jei reikės?
– Nereikės...
Ne tai ne, kapitonas sako – vadinasi žino. O ir mūsų pamaina baigiasi. Vachtą perima Darius su Skirmante ir Jūrate. Visi sėdime lauke – oras puikus, nors deginkis. Mes grožimės šiuo nuostabiu reiškiniu, o kapitonas neskubėdamas, bet labai susikaupęs tvarkosi. Surenka, kas tuo kartu nereikalinga ir neša į kajutę. Papildomai pritvirtina plūdurus ir viską, kas gali atsikabinti.